PrieVyno

Namie kepta duona

vasario 4, 2010
Parašykite komentarą

Vakar kepėme duoną ir galiu pasakyti, kad esam labai patenkinti rezultatu. Gavosi tikras gardumynas – galima pasigardžiuojant valgyti ir vieną, o galima ant jos tepti kokį paštetą ir patiekti šalia vyno. O kur dar žinojimas, kad tai yra paties rankų darbas, jokių konservantų ir pan. Ir pakankamai nebrangu (jei darbo laiko nevertini pinigais).

Taigi šiai duonai reikia:

–          kepimo popieriaus (rudo)

–          kvietinių miltų (550)D – 350 g.

–          kefyro – 125 ml.

–          vandens – 125 ml.

–          mielių – 25 g.

–          druskos – 15 g.

–          laiko – apie 3 val.

MiltaiMielėsKefyras

Viską sudedam į dubenį ir gerai išmaišome, tešlą išminkome rankomis (lenkti per pusę ir spausti delnu).

Duonos kepimas

Tešlą įdedam į skardą ar kt. geležinę formą, uždengiam su rankšluosčiu ir pašauname į 35-40 laipsnių temperatūros orkaitę.  Laikome apie pusantros valandos.

Duonos kepimas

Jau pakilusią tešlą dar kartą išminkome. Jei reikia, papildomai įdedame miltų ir suformuojame du kepaliukus. Juos uždengiame rankšluosčiu ir dar kartą pašauname į 35-40 laipsnių orkaitę.

Nuimame ranšluostį, kepaliukus dedame į skardą (patartina skardą iškloti kepimo popieriumi) ir kepame 220 laipsnių temperatūroje 35 min.

Duonos kepimas

Skanaus!

Reklama

Įrašyta kategorijoj Maistas
Tags: ,

Vyninės pietūs. Be vyno

spalio 23, 2009
Parašykite komentarą

Jau spalio 8-ąją plačiai savo duris atvėrė nauja vyninė, arba kaip jie save patys vadina – Vyno sandėlis Vinchenso. Iki šiol joje nebuvo tekę apsilankyti, nes…. nepakeliui :) Bet vakar kolegos pasiūlė ten nuvykti papietauti. Ką gi – pabandėm.

Pasitiko mus šis sandėlis gana ‘sandėliškai’. Nors jau praėjo kelios savaitės po atidarymo, aplinkui vis dar zuja darbininkai. Pirmas jausmas, kad artėji prie tikro darbininkų sandėlio. Bet įėjus į vidų tai pasimiršta. Iš tiesų interjerą galima pavadinti savotišku. Sandėlio gal ir neprimena. Sienos kiek primena InVino (laikraščių iškarpos). Kažką panašaus (kalbant apie sendintą popierių) yra pasikabinę ir Franky.

Kadangi be dar dviejų lankytojų buvome vieninteliai svečiai, tai apie jaukumą ar nuotaiką labai sunku spręsti. Bet nejauku taip pat nėra, kas tikrai yra didžiulis privalumas (turint omenyje tuščios salės vertinimą). Vyno pasirinkimas pasirodė pakankamas, tačiau tą reikės nuodugniai ištyrinėti per atskirą ekspediciją. Bus įdomu stebėti kaip vystysis ši vieta. Kol kas vyno buteliai yra sukrauti palei sienas ir praėjimus tiesiog dėžėse ant žemės. Įdomu kaip bus, jei vyninė taps panašių šėlionių vieta kaip InVino, ar neprireiks vynui apsaugos :) Nesu aš skeptikė, bet juk vyno prisiragavus ir dėžės gali pradėti maišytis po kojom.

Prie vyno siūlomi keletas skirtingų užkandžių – sūriai, kumpiai ir kt. mėsa (lyg dešra su pelėsiu). Taip pat – marinuotos alyvuogės bei grybai. O pietūs pasitaikė visiškai lietuviški – pievagrybių sriuba ir močiutės kotletas su bulvių koše :) Kadangi dienos meniu ir nesitikėjom stebuklų (juolab už 9,90), pietus įvertinom teigiamai. Kotletas buvo skanus :) O vyno pietums neragavome, nepasidavėme pagundai.

Būtinai reikia apsilankyti kurį vakarą. Tik bėda – vieta. Labai toli nuo senamiesčio širdies. Važiuoti/eiti specialiai galima. Žinoma, užsirezervavus staliuką, kad netektų glaustis Mambo. Bet darant reidą per barus, bijau, iki balto tilto ekspromtu nenueisime niekada..