PrieVyno

Ant ‘Juodo kranto’ Juodasis kalnas – juodai gerai

22 gegužės, 2010
Parašykite komentarą

Juodasis kalnasPo kelionės į Nidą, apie kurią neseniai rašėme, sekė kelionė į Juodkrantę. Tiesa, šį kartą ji buvo labai trumpa ir dideliais apžvalginiais turais nebuvo kada užsiiminėti. Tačiau ir vienos aplankytos vietos užteko su kaupu, pačia geriausia prasme. Tai – Juodasis kalnas.

Mažas viešbutėlis, kol kas teturintis penkis ar šešis kambarius (dar kokie dešimt yra įrenginėjami), nustebino jaukumu ir skoningumu. Tiesa, ir šiokia tokia prabanga. Kas nėra labai įprasta tokio tipo apgyvendinimo įstaigoms Neringoje, čia be viešbučio yra ir restoranas. Ir ne šiaip kavinukė, kur patiekiami pusryčiai, o visiškai normalus restoranas. Be mažos jaukios vidinės erdvės yra pakankamai talpus vidinis kiemas, kuriame vietoj ryškiaspalvių Švyturio ar Kalnapilio skėčių pavėsį suteikia originalūs lininiai stogeliai.

Meniu čia pakankamai didelis – nuo cezario salotų (su tikru padažu), galybės žuvies patiekalų (taip pat ir skanioji dorada), jautienos steikų iki originalios žuvienės, skaniosios prancūziškos svogūnų sriubos bei paties tobuliausio (subjektyvia nuomone) patiekalo – anties kojelės.

Tiesa, kainos nėra labai mažos, tačiau juk tai ne pusryčių kavinė, o restoranas. Steikas apie – 50 Lt, sriuba kiek virš 10 Lt, žuvies patiekalai – 30 – 40 Lt. Už tai porcijos tikrai nepamažintos – čia ne ta vieta, kur po pietų vis dar lieki alkanas. Grečiau jau atvirkščiai :)

Tad jei važiuosite į Juodkrantę, net jei apsistosite ir kitoje vietoje, užsukite į Juodajį kalną – liksite daugiau nei patenkinti.


Nida. Nesezono įspūdžiai – nuo … iki

3 gegužės, 2010
Parašykite komentarą

NidaKą tik sugrįžome iš pavasarinių nesezoninių atostogų Nidoje. Dabar tas laikas, kai galima iš širdies pasimėgauti Nidos grožiu ir gamta – be šurmulio ir už nesezono kainas. Kaip supratome, nuo gegužės 15 prasideda kurorto šturmas, tad šiuo metu visi ruošiasi, puošiasi, tvarkosi, dažosi ir t.t….

Tuo tarpu mes, nors ir turėdami savo virtuvėlę, žinoma, susigundėme išbandyti veikiančias maitinimo įstaigas. Tokias aptikome net 5! Kita vertus, atėjus savaitgaliui jų atsidarė jau daugiau.

Pirmąją radome visiškai šalia turizmo informacijos centro (pačioje Agiloje). Maža kavinukė, tačiau su keliais staliukais lauke. Kadangi dienos cepelinais nesusigundėme, apsiribojome alaus bokalu.

Antrąją radome visai šalia apsistojimo vietos – Lotmiškio gatvėje įsikūrusi Nidos seklyčia. Nežinau, kaip ji atrodo esant žmonių arba kitomis aplinkybėmis (pvz. jų svetainėje susuktame filmuke atrodo tikri neblogai), tačiau apsimiegojusios padavėjos, įsismelkusi drėgmė ir nuskurdęs meniu, kuriame bulvinių blynų kaina siekia 30 litų (!) mūsų nesužavėjo. Nuotraukose prie įėjimo taip sugundžiusios anties kulšelės taip ir neradome…

Tada rinkomės tarp Senojo uosto ir Kuršio. Mūsų nelaimei (o gal laimei, kad pabandėme ir patyrėme) pirmiau ir pasirinkome Senajį uostą. Čia jau prisėdome vakarienei, tad nusprendėme išbandyti jautienos kepsnį ir otą. Buvo išties juokinga per ašaras, kai gavome užsakymą. Prieš užsisakydami pasitikslinome labai tiesmukai – ar mėsa kepama kaip gabalas (pavaizduojant kumštį), ar išmušta kaip blynas. Gavome džiuginantį atsakymą – žinoma, kaip gabalas. Deja, lėkštėje tebuvo karbonadas… Komentarų čia turbūt nereikia. Kadangi atostogos turi būti džiuginančios, nuotaikos nesigadinome. Bet daugiau ten nėjome ir tikiu, kad neisime. Tik kaskart praeinant pro šalį kyla mintis, kad gyvename tikroje karbonadų šalyje :)

Tada išbandėme Kuršį. Ne pirmą ir tikrai ne paskutinį kartą. Kainos – labai padorios (tai labiau kavinė nei restoranas), porcijos – didžiulės, o skonis – tikrai džiuginantis. Kada paskutinį kartą perskaitę meniu, kad patiekalas yra su grybų padažu, ir gavote TIKRŲ grybų padažą? Mes – senokai. Kadangi tai buvo pagrindinė maitinimosi vieta, išbandėme nemažai patiekalų, kurių nei vienas nenuvylė.

Na ir penktoji vieta – Nidus restoranas. Gaila, kad jis veikė tik savaitės pabaigoje, tad turėjome nedaug progų jame apsilankyti. Tiesa, čia ir prieš tai buvome ne kartą valgę. Aplinka jauki, aptarnavimas energingas, kainos nesikandžioja (tikras steikas – 30-38 Lt), o kokybė – garantuota. Tik gaila, kad nesezono metu apmažėjęs pasirinkimas. Pasigedome pačio skaniausio kada nors ragauto sūrio rinkinio prie vyno – įvairių sūrių lėkštė su keliomis vynuogėmis, braškėmis, graikiniais riešutais bei medumi. Tobula :)

Vasaros metu ten veiks galybė kitų vietų, bet tikrai žinome, kad paprastam, bet geram pavalgymui geriausia vieta – Kuršis, o pavakarojimui ar tiesiog kokybiškai restoraninei vakarienei – Nidus.


Įrašyta kategorijoj Vietos

San Marco, BoBo, tobulas sūris ir susitvarkykite savo WC!

Šį daugeliui trumpą savaitgalį nusprendėme pagardinti vynu ir tuo, kas tinka prie jo – užkandžiais, žmonėmis ir pokalbiais.

Prieš kurį laiką Pilies gatvės pradžioje atsidarė nauja vyninė San Marco, kuri kaip suprantame priklauso šauniai San Marco ir Divino restoranų grupei. Penktadienį šios naujos vietos aplankyti nepavyko, nes visi staliukai buvo užimti, o stovimam gurkšnojimui ir bendravimui čia vietos nėra. Tačiau šeštadienio vakarą laisvų staliukų buvo, galima sakyti, visi (kurių yra kokie 5 ar 6).

Tik įėjus į vyninę pasitinka įvairaus vyno lentynos bei baras/prekystalis. Čia, beje, vyninės darbo metu galima įsigyti vyno bei užkandžių išsinešimui. Tiesa, užkandžių pasirinkimas nėra didelis. Įdomesni – baklažano suktinukas (puikaus skonio) ir ėriuko kepenėlių paštetas (taip pat labai gardus). Taip pat galima užsisakyti įvairių sūrių bei dešrų/mėsų lėkštę. Vienas iš ragautų sūrių – padavėjos rekomenduotas ožkos sūris vyne – labai subtilaus ir švelnaus skonio. Visi vienbalsiai jį įvertino kaip tobulą

Vakaras žinoma, kaip ir visada baigėsi BoBo, kur netrūko žmonių, klegesio, šuniukų, laipiojančių ant kėdžių ir bandančių padaryti tvarką virtuvėje, bet trūko pilstomo balto vyno ir kitų gėrimų (atsargos kaip visada baigiasi netikėtai…).

Anthony Bourdain’as savo knygoje sako (beje taip sako daugelis reiklių vartotojų), kad nieku gyvu nevalgys restorane, kur yra apšnerkštas tualetas.  Gerti vyną tai ne tas pats, kas valgyti, tačiau gerbiami SanMarco ir BoBo valdytojai, būkit geri, susitvarkykite šiuos apšnerkštuosius savo užeigų kampelius. Ačiū.


Įrašyta kategorijoj Vietos
Tags: , , ,

Balzac – puikus maistas, susireikšminęs personalas

14 kovo, 2010
2 Komentaras

Vieną ilgojo savaitgalio popiečių nusprendėme skaniai papietauti. Ilgai rinkomės iš keleto senamiesčio vietų ir galų gale nusprendėme apsilankyti Balzac restorane Savičiaus gatvėje.

Su šio restorano virtuve buvome susipažinę jau anksčiau, tad visiškai nekilo abejonių, kad pasirinkimas yra teisingas.  O taip pat ir kainos labai draugiškos.

Ką gi. Užkandžiui užsisakėme austrių bei balto namų vyno. Likome patenkinti. Pagrindiniam patiekalui tradiciškai užsisakėme taip pamėgtą anties kojelę ir jautienos kepsnį (medium rare), taip pat – raudono namų vyno.

Anties kojelė kaip ir tikėtasi buvo puiki. Tai yra vienas mėgstamiausių mūsų patiekalų. Tiesa, odelė galėtų būti šiek tiek traškesnė. Prisimenant prieš tai gyvavusį restoraną Les Amis, norisi ir karamelizuotų svogūnų, bet tai jau kitas receptas.

Medium rare kepsnysPirmasis gautas jautienos kepsnys greičiausiai irgi buvo puikus, jei būtume užsisakę medium well done ar well done. Tačiau užsisakėme medium rare. Čia ir prasidėjo visi smagumai. Padavėja netrukus sugrįžo su antruoju kepsnio variantu, kuris jau buvo netoli overcook. Mums Kepimo lygisbebandant išaiškinti, kad užsakymas buvo medium rare, įsikišo dar viena neidentifikuota (be aprangos, name tag’o ar bent žodinio prisistatymo) darbuotoja, kuri pradėjo įrodinėti, kad “pirmasis kepsnys buvo tobulas“ (taip, čia citata). Taip mes ginčijomės gal geras penketą minučių. Ginčo esmė buvo paprasta – mes prašėme medium rare kepsnio, o darbuotojos įrodinėjo mums, kad pirmasis kepsnys buvo puikus medium kepsnys. Taip atrodė, kad jos iki galo ir neišgirdo kokį kepsnį mes užsisakėme. O gal išgirdo, bet nesuprato. Galiausiai ant stalo buvo numesta (taip, numesta) lėkštė su rare kepsniu.

Pamoka tokia:

– klientui užsisakant kepsnį būtina kelis kartus pakartoti kokio kepimo jis nori (geriau su apibūdinimu, kiek turi būti mėsa raudona ir t.t.) ir būtinai išgirsti kaip tai pakartoja užsakymą priimanti padavėja.

– restoranui reikėtų arba išmokyti personalą atskirti skirtingus kepsnių kepimo laipsnius, arba komunikuoti aiškiai, kad kepsniai kepami tik trimis lygmenimis – rare, medium ir well done. Problemų iš karto sumažėtų.

Kalbant apie aptarnavimą, kaip tik šio konflikto metu prie mūsų prisijungė dar viena kompanjonė, kuri taip ir prasėdėjo 20 minučių (neperdedam) be jokio aptarnavimo (ji taip nieko ir neužsisakė). Tiesiog tuo metu abi mus aptarnavusios merginos, buvo tiek susireikšminusios, kad visiškai ignoravo mūsų stalą. Galų gale atsiuntė mums trečią padavėją, kuriai teko tik paskaičiuoti sąskaitą, nes užsakymų jau buvo gana.

Ištuštinta anties kojelės lėkštė nepaliko stalo iki kol nuo jo pakilome. Aplinkiniai stalai (jau be žmonių) taip pat stovėjo nukrauti tuščiais indais (nors kaip supratome buvo net trys padavėjos, o restorane užimti vos keli staliukai). Būtų galima dar tęsti apie merginų kalbėjimo toną ir kitus dalykus.

Bendrai paėmus, maistas tikrai patiko. Tik dėl tokio prasto aptarnavimo, jis, deja, strigo gerklėje.


Įrašyta kategorijoj Vietos
Tags: , , ,

California, BoBo, muštynės ir koks mažas tas Vilnius

28 vasario, 2010
Parašykite komentarą

Šį penktadienį išėjome pasižmonėti. Ir aišku pasivyninti. Kadangi night out prasidėjo vėliau, nei padoru sėsti vakarienei, o baigėsi anksčiau, nei einama šeštadienio pusryčių, tai apie maistą šį kartą nieko pasakyti negalime. Bet įspūdžių vis tiek netrūko.

Vakarą pradėjome California Tapas & Wine bare, kuris prieš porą mėnesių atsidarė Subačiaus g. pradžioje. Čia kartą buvome užėję jau ir prieš tai. Galime nuoširdžiai pasakyti – mums PATINKA ši vieta. Retai taip būna (na Vilniuje aplamai nėra labai daug tų vietų). Bet ši vieta patinka nuo pat pirmo karto. Tam yra pora priežasčių:

– atmosfera. Nieko neįpareigojanti. Paprasta. Jauki. Bet ne tokia visiškai namudiška. Čia puikiai jaučiasi ir kostiumuoti verslininkai po darbo užsukę stiklui atsipalaidavimo, ir paskutinių kursų studentai, ir visi kiti, kuriems patinka pasivyninti.

– muzika. Absoliučiai skonio reikalas, bet mūsų skonį atitinka puikiai – ant sienos nuolat projektuojami įvairūs muzikiniai klipai ir koncertai. Daug 80-90-tųjų muzikos. Depeshų, Take That‘ų :) Bet daug ir naujesnės. Žodžiu – jėgelė.

– baras. Masyvus, gražus baras su tokiom pat kėdėm. Juk ne kiekvienoj vietoj norisi sėdėti prie baro. Bet ši vieta – ta, kurioje norisi.

Tiesa, aptarnavimas kol kas pusėtinas – nors merginos tikrai mielos, toks jausmas, kad per savo šypsenas kartais pamiršta atnešti užsakymą. Bet tai nėra tragiška. O apie maistą kol kas nieko pasakyti negalime – tam bus kitas dublis.

Mūsų galvose ši vieta stoja į konkurenciją su taip pamėgtu BoBo. O pagrindinis privalumas – šviesa, kurios BoBo dažnai pritrūksta.

Šiaip ar taip, neatsispyrėme pagundai ir šį vakarą pratęsti BoBo. Čia kaip visada, tie patys žmonės, tas pats veiksmas. Tiesa, čia nutiko ir šis tas nelabai įprasto – šiokios tokios muštynės. Kaip supratome iš šono, kai kuriuos lankytojus savininkas bandė atvėsinti gatvėje. O atsivėsino bene abi konflikto pusės…

Čia beje supratome ir koks mažas tas mūsų Vilnius. Sėdėdami Californijoj sutikome Lidiją (kurią pažįsta kompanjonai, tad teko paplepėti), o nuėję į BoBo sutikome… na žinoma, kad tą pačią Lidiją. Tai ir klausimas tada kyla – negi Vilniuje yra tik pora barų, kuriuose galima padoriai ir nesistumdant pasivyninti?


Įrašyta kategorijoj Vietos
Tags: , ,

Švediškai prancūziška vakarienė Stokholme

25 vasario, 2010
Parašykite komentarą

Šiomis dienomis vienam iš mūsų teko pabuvoti Stokholme. Apie oro ypatumus turbūt čia rašyti neverta (tam juk skirtos orų žinios), bet apie maistą norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais.

Vieną vakarą su didele kompanija išėjome normaliai pavakarieniauti – kolegos švedai išrinko puikų restoraną ant upės kranto, kuris talpina apie 200 svečių. Restoranas – Kungsholmen, kurio savininkas – žymus Švedijos šefas Melker Andersson. Kuo konkrečiai jis yra žymus, tiesą sakant, nesu tikra. Bet pirmasis paieškos rezultatas, kuriame jis smulkina svogūną, neleidžia abejoti jo profesionalumu :)

Taigi ragavome šios puikios virtuvės vaišes. Pirmasis patiekalas – prancūziška svogūnų sriuba.

Prancūziška svogūnų sriuba

Bendrai man tokia svogūnų sriuba labai labai patinka ir ją patys mėgstame gamintis namie. Kurią dieną aprašysime ir šiame Blog’e.

Pagrindiniam patiekalui ragavome švedišką tradicinį elnienos kukulį/kotletą/maltinį (meatball)

Švediškas elnienos kukulis

Jis buvo patiektas su kepintais pievagrybiais, žaliaisiais žirneliais ir traškiomis jų ankštimis. Atskirai patiekiamas indelis su šermukšnių uogiene bei indelis su bulvių koše. Na, košę geriau vadinti piure, nes ji yra neįsivaizduojamo lengvumo ir purumo. Tą patį, beje, galima pasakyti ir apie mėsos kukulį – jis toks lengvas ir švelnus, kad tiesiogine to žodžio prasme tirpsta burnoje. Kaip paaiškino kolegos – tai dėl didelio plaktos grietinėlės kiekio.

Žinoma, buvo ir desertas, kuris buvo taip pat tobulas, bet čia ne apie tai :)  O prie kiekvieno patiekalo – pagal etiketą – skirtingas vynas.

Jei važiuosit į Stokholmą, šis restoranas – tikrai rekomenduojamas pasirinkimas. Aš likau labai patenkinta.


Franki kiaulienos paštetas – nieko sau

16 vasario, 2010
Komentarų: 1

Vakar teko apsilankyti Franki vyninėje. Tiesiog užėjome vienai vyno taurei, nieko per daug (o ir aplamai nieko gero) nesitikėdami – taip jau istoriškai susiklostė.

Tarėme sau, kad reikia imti ir paragauti ką nors iš jų virtuvės. Žinoma, apsistojome ties meniu dalimi, kuri taip ir vadinasi “Prie vyno“. Tarp džiovintų pomidorų, alyvuogių ir vytintų mėsų akis užkliuvo už visai netikėto užkandžio – kiaulienos pašteto su grybais. Taip taip – būtent kiaulienos (nemeluojant, šios mėsos nevalgiau jau ne vieną mėnesį).

Ir ką gi. Paštetas patiekiamas su duonos skrebučiais, sviesto rutuliukais, vyšniniais pomidoriukais ir karnišonais. Vaizdas nudžiugino mūsų akis, o pirmasis kąsnis – ir skonio receptorius. Išties šis užkandis – visai nieko sau :)

Franki kiaulienos paštetas


Įrašyta kategorijoj Vietos
Tags: ,

Vyninės pietūs. Be vyno

23 spalio, 2009
Parašykite komentarą

Jau spalio 8-ąją plačiai savo duris atvėrė nauja vyninė, arba kaip jie save patys vadina – Vyno sandėlis Vinchenso. Iki šiol joje nebuvo tekę apsilankyti, nes…. nepakeliui :) Bet vakar kolegos pasiūlė ten nuvykti papietauti. Ką gi – pabandėm.

Pasitiko mus šis sandėlis gana ‘sandėliškai’. Nors jau praėjo kelios savaitės po atidarymo, aplinkui vis dar zuja darbininkai. Pirmas jausmas, kad artėji prie tikro darbininkų sandėlio. Bet įėjus į vidų tai pasimiršta. Iš tiesų interjerą galima pavadinti savotišku. Sandėlio gal ir neprimena. Sienos kiek primena InVino (laikraščių iškarpos). Kažką panašaus (kalbant apie sendintą popierių) yra pasikabinę ir Franky.

Kadangi be dar dviejų lankytojų buvome vieninteliai svečiai, tai apie jaukumą ar nuotaiką labai sunku spręsti. Bet nejauku taip pat nėra, kas tikrai yra didžiulis privalumas (turint omenyje tuščios salės vertinimą). Vyno pasirinkimas pasirodė pakankamas, tačiau tą reikės nuodugniai ištyrinėti per atskirą ekspediciją. Bus įdomu stebėti kaip vystysis ši vieta. Kol kas vyno buteliai yra sukrauti palei sienas ir praėjimus tiesiog dėžėse ant žemės. Įdomu kaip bus, jei vyninė taps panašių šėlionių vieta kaip InVino, ar neprireiks vynui apsaugos :) Nesu aš skeptikė, bet juk vyno prisiragavus ir dėžės gali pradėti maišytis po kojom.

Prie vyno siūlomi keletas skirtingų užkandžių – sūriai, kumpiai ir kt. mėsa (lyg dešra su pelėsiu). Taip pat – marinuotos alyvuogės bei grybai. O pietūs pasitaikė visiškai lietuviški – pievagrybių sriuba ir močiutės kotletas su bulvių koše :) Kadangi dienos meniu ir nesitikėjom stebuklų (juolab už 9,90), pietus įvertinom teigiamai. Kotletas buvo skanus :) O vyno pietums neragavome, nepasidavėme pagundai.

Būtinai reikia apsilankyti kurį vakarą. Tik bėda – vieta. Labai toli nuo senamiesčio širdies. Važiuoti/eiti specialiai galima. Žinoma, užsirezervavus staliuką, kad netektų glaustis Mambo. Bet darant reidą per barus, bijau, iki balto tilto ekspromtu nenueisime niekada..


« Ankstesnis puslapis